Žemyn leidausi šulinio sienoje įtaisytais metaliniais turėklais. Ilgainiui jie buvo vis slidesni, galiausiai suvis aplipę samanomis. Spėjau, kad samanomis, nes įžiūrėti buvo nebeįmanoma, per tamsu.

Kai ji staiga įžiebė prožektorių, vos nepraradau pusiausvyros. Laimė, turėklai baigėsi, kojomis jutau žemę.   

„O, kosmonautai nusileido!“ - suskambo ramus, duslus ir kiek ironizuojantis moteriškas balsas. Prožektorių ji buvo nusukusi į šoną nuo savęs, nespigino į mane. Veido neįžiūrėjau, bet sprendžiant iš aprangos, ji atrodė lyg kažkokio paramilitaristinio pogrindžio narė. Dėvėjo gerokai nutrintą kamufliažkę, pastebėjau, kad buvo be deguonies kaukės. Rankomis parodė, kad galiu nusiimti savąją: „Kosmonaute, čia šiti aksesuarai nereikalingi. Aš ne zombis, irgi deguomini kvėpuoju. Einam, aprodysiu savo rūmus.“ Tarsi mintinai mokėdama požemį, žengė į tamsą. Aš nusekiau iš paskos.  

Prožektoriaus šviesa slydo senus vyno rūsius primenančia erdve. Išlenktos lubų arkos, šalti grindinio akmenys ir į juos atsimušančių mūsų žingsnių aidas. Nusiėmusi deguonies kaukę jutau, kad vos per kelias dienas uoslė neįprastai sujautrėjo. Jutau ne tik pasvilusį pelėsio kvapą, kuris šiame požemyje nestebino. Supratau, kad per kelias dienas pati neprastai prarūgau prakaitu.

Mano vedlė akivaizdžiai kažkuo sirgo. Ji judėjo ramiai, bet kiekvienas žingnis ir judesys buvo ekonomiškas, tarsi bandytų veltui neišeikvoti energijos. Sutikti panašų personažą gal ir tikėjausi. Bet galvoje vis tiek sukosi aibė klausimų.

​

Ar ji čia seniai?

Su kuo?

Ar ji ką žino apie programuotoją?

Daugiau apie šį susitikimą.