Jos vardas buvo Nina. Iš jos išgirdau ir apie staiga redakcijoje pasirodžiusį siuntinį, ir apie ramiąją atkarpą Salyno gyvenime.

Istorija buvo gana nuspėjama. Ankstesni Mero pasiekimai merdėjusiam miesteliui suteikė antrąjį kvėpavimą. Taigi vis auganti Mero įtaka niekam neužkliuvo. Niekas nepriekaištavo, kai jis tapo vienintelės miesto gimnazijos vadovu ir vietos laikraščio garbės redaktoriumi. Policijos viršininkas, teisėjas, miesto ligoninės direktorius, ateities tyrimų laboratorijos vadovas. Mero miestelyje vis daugėjo. Viešumos jis vengė, bet visi žinojo, kad be jo žinios nepriimamas nė vienas svarbesnis sprendimas.

Bėgant laikui, dainų popietės buvo vis įspūdingesnės, jos tapo tradiciniu miestelio ritualu. Niekam nekilo klausimų, kodėl nesikeičia repertuaras. Niekam nekilo klausimų ir kai Meras įvedė šeimos valandą, prasidėdavusią kiekvieną dieną nuo aštuntos valandos vakaro, po kurios buvo patariama neiti į gatves ir likti su artimaisiais. Niekam nekilo klausimų, kas vėlyvą valandą vykdavo už lango ir iš kur naktimis gatvėse atsirasdavo tamsiomis uniformomis apsirengę patruliai. Keletą kartų per metus vienas kitas miestelio gyventojas staiga nepasirodydavo darbe, bet ir tai pernelyg didelių neaiškumų nekeldavo.  „Vis dėlto emigravo“, - spėdavo kolegos ir artimieji.

Taip Salyne bėgo metai, kiti, kol ramaus miestelio gyvenimo ritmo nesudrumstė žinia apie makabrišką radinį.

Niekas nepriekaištavo augančiai Mero valdžios koncentracijai. Juk Salyne tvyrojo darna, visi turėjo darbus, o naują ritmą miesteliui suteikė sekmadienio vidurdieniais vykstančios dainų popietės. Jų metu visi kolektyviai atlikdavo keletą iš dvylikos Mero atrinktų dainų. Paskelbus repertuarą miestelėnams buvo pasakyta, kad šių dainų tradicijos senos kaip ir Salynas. Net ir negebantys dainuoti galėjo pasireikšti. Muzikantai mokė pritarti muzikos instrumentais, jaunimas net galėjo naudoti slemo elementus.